Spikulės – odos revoliucija ar tiesiog dar vienas brangus būdas ją sudirginti?

Jeigu man reikėtų išrinkti vieną pastarųjų metų kosmetologijos trendą, apie kurį kalbama daugiausiai, spikulės neabejotinai patektų į finalą. Tačiau ne todėl, kad laikyčiau jas didžiausiu profesionalios kosmetologijos proveržiu. Greičiau todėl, kad aplink jas susikaupė tiek pažadų, lūkesčių ir entuziazmo, jog kartais tampa sunku atskirti pelus nuo grūdų.

Todėl šiandien norėčiau pažvelgti į spikules šiek tiek kritiškiau. Ne tam, kad jas visiškai nurašyčiau, bet tam, kad geriau suprastume jų veikimo principą, galimus trūkumus ir priežastis, kodėl jos nėra toks universalus sprendimas, kaip kartais bandoma pateikti.

Kas yra spikulės ir kodėl jos nėra tokios nekaltos, kaip gali atrodyti

Dažnai girdime, kad spikulės „aktyvina odą“, „stimuliuoja regeneraciją“ ar „pažadina ląsteles“. Visa tai skamba gana patraukliai, tačiau verta suprasti, kas iš tiesų vyksta.

Spikulės – tai mikroskopinės, adatėles primenančios struktūros, išgaunamos iš gėlavandenių ar jūrinių kempinių. Dažniausiai jos sudarytos iš biogeninio silicio, todėl yra natūralios kilmės ir laikui bėgant pasišalina iš odos.

Jų veikimo principas gana paprastas – patekusios į odą jos sukelia kontroliuojamą mechaninį dirginimą. Būtent ši reakcija ir skatina tam tikrus atsinaujinimo procesus. Nors dažnai akcentuojama, kad spikulės yra natūralios, svarbu nepamiršti, kad natūralumas savaime nereiškia švelnumo. Jų tikslas nėra nuraminti odą ar suteikti komforto jausmą – priešingai, jos sąmoningai išveda odą iš įprastos būsenos ir skatina ją reaguoti.

Ir čia slypi pagrindinis klausimas: ar kiekvienai odai toks papildomas stresas iš tiesų reikalingas?

Kodėl spikulės gali būti pervertinamos?

Vienas dažniausiai minimų spikulių privalumų yra gebėjimas pagerinti veikliųjų medžiagų prasiskverbimą į odą. Tai tiesa, tačiau kartu dažnai nutylima ir kita medalio pusė. Oda turi apsauginį barjerą ne be priežasties – jis saugo nuo išorinių dirgiklių, mikroorganizmų ir vandens netekimo. Kai šį barjerą mechaniškai trikdome, į odą lengviau patenka ne tik naudingos medžiagos, bet ir viskas, kas gali ją papildomai sudirginti.

Dėl šios priežasties padidėjęs veikliųjų medžiagų įsisavinimas savaime nėra nei geras, nei blogas reiškinys. Viskas priklauso nuo konkrečios odos būklės ir priemonių, kurios naudojamos kartu. Kai kuriais atvejais tai gali pagerinti rezultatą, tačiau kitais – tapti priežastimi, kodėl po procedūros atsiranda didesnis jautrumas, paraudimas ar diskomfortas.

Po procedūros oda dilgčioja. Ar tai tikrai geras ženklas?

Grožio industrijoje vis dar gajus įsitikinimas, kad kuo stipresnis pojūtis procedūros metu ar po jos, tuo geresnis rezultatas. Tačiau dilgčiojimas, perštėjimas ar paraudimas savaime nėra rezultatas – tai tik organizmo reakcija į dirgiklį.

Žinoma, tokie pojūčiai po spikulių procedūros dažnai yra normalūs ir nebūtinai reiškia komplikaciją. Vis dėlto jie neturėtų būti vertinami kaip procedūros efektyvumo įrodymas. Oda gali reaguoti stipriai ir negauti reikšmingos ilgalaikės naudos, lygiai taip pat kaip gali reaguoti labai ramiai ir pasiekti puikių rezultatų. Todėl vertinant procedūrą svarbiau stebėti ilgalaikius pokyčius, o ne tai, kiek stipriai ji jaučiasi pirmosiomis dienomis.